Pompėja: Apie tai, kaip lūkesčiai vos Pompėjos nenuskandino

Pompėjai turėjome didelių lūkesčių. Tiksliau – vieną, bet labai didelį: atvažiavome pamatyti lavoje sustingusių žmonių. Žmonių, apie kuriuos girdėjome dar vaikystėje iš pasakojimų, kurie kėlė baimę, gailestį ir norą tai pamatyti savo akimis.

Vaikštome valandą, vaikštome dvi, o jų kaip nėra, taip nėra. Pakeliui fotografuojame visus griuvėsius, išlikusias freskas, piešinius ir raižinius ant namų sienų, bandome įaudrinti vaizduotę mintimis, kaip buvo baisu, kai prieš 2 tūkstančius metų debesyse ramiai snaudžiantis Vezuvijus prabudo, ir miestą užliejo lava, bet savęs apgauti niekaip nepavyksta – kurgi tie žmonės??? Susirandame kažkokių knygučių ir lankstinukų parduotuvėlę, nužiūrinėjame jų viršelius – net ten jų nėra. O jei jau ant viršelių jų nėra, vadinasi, jų nėra niekur...

Na ką, galvojame, matyt, tai tik senų žmonių pasakos, ir pasukame link išėjimo. Ir tada mes juos pamatome: tai kas, kad sukrautus kažkokiame vos ne sandėlyje, kartu su puodynėmis, uzbonais ir kitais namų ūkio rakandais, tai kas, kad viso labo kelis, bet - Pompėja išgelbėta! 🙂