Neapolietiškos fobijos

Apie Neapolį buvome girdėję daug, skaitę – dar daugiau: šiukšlinas miestas, žmones nedraugiški, visi vagys, tik ir besitaikantys tave apiplėšti, mafija už kiekvieno kampo stovi.

Išlipame iš traukinio, ir – oje, kur mes patekome... Fotoaparatus susikišame kaip galima giliau į kuprines, nusisegame savo brangius laikrodžius ir auksines grandinėles, mintyse susikaičiuojame galimus nuostolius, ir patraukiame tolyn. Stoties rajonas įspūdingas: juodesni nei pati Afrika žmonės vis siūlo iphonus (būtume pasakę, ačiū, turime – bet baisu išsiduoti), o mes tik braunamės braunamės braunamės, spausdami kuprines arčiau savęs...

Praėjo šiek tiek laiko, kol išdrįsome išsitraukti fotoaparatus. Pradžioje atsargiai – tik mažus juodus objektyvus. Po to drąsiau – juodus, bet didesnius. Galiausiai jau pleškinome viskuo, ką turėjome, į dešinę ir į kairę: viduramžiais dvelkiantys pastatai, didingos bažnyčios, jaukios aikštės ir skvereliai, siauros, kai kurios jų saulės beveik niekada nematančios gatvelės, skalbiniai, džiūstantys ant langų tiesiai tau virš galvos, kavinukės jaukioje Tribunale gatvelėje, kvepiančios neapolietiška pica ir kava.

Jei trumpai, tai Neapolis mums kažkuo priminė Maroke Feso mediną: pirmiausia sukelia lengvą šoką, o to ima patikti. Ir net labai. Gailėjomės, kad Neapoliui skyrėme tik vieną dieną ir nė vienos nakties - jis to vertas.