Indija, Varanasis – nušvitimo beieškant

Traukiniu atidundėję į Varanasį, nieko nelaukę, patraukėme dvasinio nušvitimo ieškoti.

Nušvitimo, supratome, greitai nerasime, užtat tai, ką radome, sukėlė mums lengvą šoką: karštas oras ir ghat'ai, dvokiantys šlapimu ir išmatomis buvo turbo derinys, į nušvitimą mūsų kažko nevedantis. Teisybę pasakius, tame kvapų (gal geriau sakyti "dvoko") liūne karvių “š” beveik kvepėjo.

Antrąjį lengvą šoką gavome, priėję prie mirusiųjų deginimo ghat'ų. Šį kartą šokiravo ne kvapai, o vaizdai - neįprasti mūsų akiai ir pasaulėžiūrai, ir tokie įprasti indų kasdienybėje. Kūnai susukti drobulėse deginami ar tiesiog skandinami Gange, o už kelių metrų esančiuose kituose ghat'uose žmonės prausiasi, valosi dantis, skalbia - vyksta įprasta kasdieninė veikla.

Turbūt, tik Indijoje vienoje vietoje dera, atrodytų, nesuderinami dalykai: gyvenimas ir mirtis, purvas ir švara, gatvėmis zujančios motorinė transporto priemonės ir karvės, šunys, žmonės, dviračiai. Absoliuti darna ten, kur mums ji neįsivaizduojama.

Varanasis įspūdį paliko didelį - jį pamatyti būtina, bet iki nušvitimo mums dar buvo labai toli. Gal net nepasiekiamai...