Kasrytinė oro balionų fiesta Kapadokijoje, Turkija

Tas rytas prasideda neįprastai: keliamės trečią ryto, kai aplinkui dar visiška tamsa, ir ieškome šilčiausių drabužių savo mažose kuprinėlėse. Paliekame viešbučio kambarį ir einame laukan. Šalta. Bet netrukus į kiemą atvažiuoja autobusiukas ir tokiais pat apsnūdusiais keleiviais riedame į oro balionų namus. Ten gauname pusryčius (nors negali sakyti, kad naktį norisi valgyti), sutvarkome formalumus ir važiuojame į kalnus-laukus tarp žymiųjų Kapadokijos kalnų-kaminų. Pakeliui, tikriausiai kiekvienas savo teritorijoje, guli ar po truputį į dangų stiebiasi krūvos oro balionų.

Tamsu ir šalta, dangų spalvina pirmieji saulės spinduliai. Ir jokio vėjelio. Idealu oro balionams. Kol darbuotuojai ruošia oro balionus, turistai žioplinėja aplinkui ir fotografuoja aplinkui vykstantį veiksmą. Ir tada prasideda: ten kur gulėjo grupelės balionų - iš pradžių po vieną, po to vis daugiau ir daugiau - visi po truputį kyla į dangų. Balionų čia šimtai, skrendančių ar tiesiog stebinčių - dar daugiau.

Kylame ir mes. Po truputį lenda saulė ir nuostabūs Kapadokijos kalnai ir miesteliai dažosi visokiomis spalvomis. Minia balionų skrenda - kas aukščiau, kas žemiau, visi ta pačia nejaučiamo vėjelio kryptimi. Pilotai turistus pasmagina istorijomis arba specialiai nuleidžia balioną žemyn, kad tas vos ne vos pralįstų prie uolą-kaminą. Iš paskos balionų miniai apačioje vos įžiūrimais kalnų keliukais lekia krūvos autobusiukų su priekabomis. Jų tikslas - nepamesti oro baliono iš akių ir susirinkti keleivius ir įrangą.

Pora valandų praeina nepastebimai, besigrožint apylinkėmis. Nejučia pasidaro visai šviesu, ir artėja laikas leistis. Nusileidžiame meistriškai, tiesiai į autobusiuko priekabą.

Vienas nuotykis baigėsi, bet veiklos čia daug. Kiti dar tik prasideda.