Mažoji Undinėlė.

Ji tupėjo ant akmens jau gerą šimtmetį. Žmonės važiavo pasižiūrėti į ją, pasistebėti ir būtinai nusifotografuoti. Tiesą sakant, dauguma atvažiuodavę autobusais, būriu išbyrėdavę pro atvertas duris, paskubomis užsitaisydavo savo fotoįrangą ir stodavo į eilę. Po vieną atsistodavo ant akmenėlio, nutaisydavo džiaugsmingą miną ir, pakrantės vėjui taršant plaukus, tardavo - šauk. Nekantresni nekreipdavo dėmesio į šalia besifotografuojantį ir fotominą nutaisydavo be eilės.

Kai kurie tardavę, jog garsioji pasaulio Undinėlė duoda panašų efektą, kaip valandėlė su Motina Teresa ar arbatėlė su Elžbieta II. Tačiau kažin ar tokių dauguma. Ir kažin ar ne placebo įspūdis. Daugumai Undinėlė - vienas iš turistinių taškų Kopenhagos žemėlapyje. Gerai, kad nemokamas 🙂