Agde. Prabanga, slypinti paprastume.

Įkaitę Pietų Prancūzijos paplūdimiuose, dar vieną neskubrią atostogų dieną praleisti nusprendžiame Agdėj – atrodytų, niekuo neįpūdingame ir net kelionių vadovuose mažai minimame miestuke. Labiausiai, ko norisi ryte – puodelio stiprios kavos. Išsirenkame meniškai atrodančią kavinukę: aplinka – tikra kūrybinė netvarka, toks jausmas, kad pas kažką i namus užsukome, net saliukas spalvota celofanine staltiese uždengtas – kaip pas močiutę kaime. Bet svarbiausia – kava! Stipri ir kvapni espresso. Tokia, kokios visada tikiesi, bet ne visada gauni.

Kavinukės savininkė, simpatiška prancuzė, mus pakviečia kitą dieną sudalyvauti vyno degustacijoje. Gaila, mes čia tik dienai... Prancūzijoje dialogai vyksta maždaug taip: mes jiems angliškai, jie mums – prancūziškai, po to jų žodyne ima daugėti angliškų žodžių, mes imame žogliruoti tais penkiais - šešiais žinomais prancūziškais, ir nė karto nebuvo, kad nors vieni liktų kažko nesupratę. Sunku paaiškinti. ☺

Pats miestukas Agdė – lyg tos meniškos kavinukės didesnis atspindys: siauros gatvelės, kuriose gausu meninkų dirbtuvių ir krautuvėlų, namų sienos išpuoštos nuostabiais gatvės tapytojų darbais – kartais sunku net atskirti, čia tikras langas, ar tik nupieštas, pastatai – stilingai apsilupinėję ir nutrupėję, idant, išvydę laiko atidengtus senus natūralius akmenis, nedrįstume suabejoti, kad lankomės šimtmečius menančiame Prancūzijos miestuke.

Shabby chick. Nudėvėta prabanga. Be jokio akivaizdaus noro įsiteikti čia atvykusiam turistui. Gal tai ir apgaulinga, bet mums tai patinka. ☺