Karšti Sekmadienio skaitiniai iš Afrikos

Muzungu.

Įsivaizduokite Lietuvos miestelį. Vidiškiai. Vėlyvą rytą apie 11:17 tūla bobulė kažin kokiu reikalu krypuoja į bažnytėlę, prie “Aibės” būriuojasi keliolika mėlynanosių, kas su dviračiu, kas pėsčiomis atkulniavę, netoliese esančioje mokykloje pertrauka, ir pradinukai bei šiek tiek vyresni linksmi šūkalioja, laksto kieme. Ir staiga..

...staiga iš autobuso išlipa du juodaodžiai su kuprinėmis.... Du. Juodaodžiai. Vidury Lietuvos. Ko? Ką jie Čia veikia?

Jie - keliautojai. Kuprinėtojai. Jie keliauja po Europą, įskaitant Lietuvą, grožisi kultūriniu paveldu, pastatais, maistu, alumi.. Visur, savarankiškai ir nebrangiai.

Atsibeldė jie čia, nes netoliese, vos už 30 km yra Anykščių Nacionalinis parkas. Ten gausybė stirnų, ganosi stumbrai, briedžiai, naktį medžioti išslenka vilkai, o į aplinkinių kaimelių vištides nuolat įsisuka rudakailės laputės.. Anykščių miestelyje gausu parduotuvėlių, yra policija, gaisrinė, keletas viešbutukų, o kažkoks išprotėjęs verslininkas Trankūnas netgi pastatė SPA. Anykščiai jau kelis dešimtmečius mėgavosi turistų antplūdžiu, daugiausia vasarą, bet iš tiesų turistai atvykdavo į Anykščių apylinkėse įsikūrusias prabangias kaimo sodybas, vietinių išdidžiai vadinamomis lodžijomis. Atkakę piniguotos turistų grupės apsistodavo lodžijose savaitėmis, o vietinėmis “Nivomis” dieną ir naktį vykdavo stebėti laisvai besiganančių ar bemedžiojančių gyvūnų. Kai kuriose lodžijose, sako, naktį ateinantys stumbrai ir tyliai rupšnoja žolytę... Absoliuti dauguma turistų į Anykščių lodžijas atvykdavo autobusais, tik per tamsintus langus matydami prašvilpiančius Lietuvos kaimo paveikslus..

Į Vidiškius tiedu juodaodžiai papuolė ir atsitiktinai, ir planuotai - pakankamai pasiturintys, kad atkaktų tūkstančius km iki Lietuvos, bet pakankamai biudžetiniai, kad neapsistotų prabangiose Anykščių lodžijose. Kelionės metu, dar bevažiuojant iš sostinės oro uosto autobusu, nusprendė, jog nieko blogo pirmą dienelę susipažinti su Vidiškių apylinkėmis, o jau rytoj pasinerti į Lietuvos girias valdančių gyvūnų fotomedžioklę. Tam tikslui jau iš anksčiau buvo parsisiuntę ir atsispausdinę Anykščių Nacionaliniame parke tarpstančių gyvūnų knygelę su paveikslėliais. Vidiškiuose tikrai ras vietinį golfiuką ar audinę , kuris už nedidelį mokestį atlakdinsiantį į nacionalinį parką o ir pavėžisiantį asfaltuotais girios takeliais.

Taigi, jie išlipo Vidiškiuose.. Ir staiga, juos ką tik išlipusius, apsimiegojusius, pasitinka Vidiškių mokinukai, bėgdami link jų ir garsiai rėkdami “Juodžkiai!!!! Juodžkiai!!! Juodžkiai!!! Kaipjumsekas, juodžkiai?!!!!”. Mėlynanosiai prie krautuvės staiga visi kaip vienas atsisuka ir visu veidu įsispokso į tuodu. “Piniguočiai Juodžkiai atsibeldė...” - pagalvojo. Visi. Kaip vienas. Bobulytė kukliai nusukusi žvilgsnį pasitaiso skarą ir, paspartinusi žingsnį nuskuba pas kleboną, tyliai šnabždėdama sau “juodžkiai atvažiavo... pilni pinigų... na ir ko dabar?? Gal paprašyti? Gal duos pinigų? Ne, neduos. Bet gal paprašyti? Ot juodžkiai, net pamiršau, ko pas kleboną reikėjo..” Vaikai, šviesdami dantimis, apspinta juodaodžius, tąso už kuprinių, už kišenių ir nesidrovėdami tęsia pasveikinimo ritualą: “gal kažkiek pinigų, juodžkiai, a? Gal pinigėlį kokį? Tai gal pieštukų? Ėėėė... Juuuoodžkiai... O tai gal saldainių? Tai ko čia atvarėt, jei nieko neduodat???”

Prie sutrikusių atvykėlių staiga prišoka vietinis funkcionierius Pranas. Pranas, čia užaugęs, čia beveik baigęs mokyklą, guviai sukosi, pažinodamas visus ir viską. Jis buvo visų turistų ir krautuvininkų draugas. Tiesą sakant, draugas už pinigus, nes jo grynąsias neapmokestinamąsias pajamas (nes kitokių ir nebuvo) sudarė komisiniai iš turistų už parodytas Anykščiuose vietas ir komisiniai iš kratuvininkų už atvestus turistus. Gyveno jis Vidiškiuose, bet šįryt, kaip tyčia, nusprendė atsipūsti. Visgi ne sezonas, autobusų su turistais srautas ženkliai sutrumpėjo, tad kodėl gi ne aplankius tetulės Angelės, gyvenančios kitame Vidiškių gale?

Tačiau įgimta verslininko gyslelė neleido likimo valiai palikti staiga vaikų apspistus, iš niekur išdygusius savarankiškus turistus. Užkimusiu balsu užrikęs “marš bezdielnykai!” nuvaikė kaulytojus, o pats, nutaisęs darbinį, savimi pasitikintį balsą tarė:

- Aš Pranas. Aš ekonomikos studentas. Sveiki atvykę. Aš žinau, ko jums reikia. Jums reikia nakvynės. Eikite paskui. - mintyse jau klodamas šienu kvepiantį pusbrolio Ramūno kluoną.

Juodaodžiai susižvalgė, apsidairė, pamatė tuos pačius prie krautuvės padilbomis žvelgiančius veidus ir nuėjo paskui...

- Pranas, ekskiuzmy, ką reiškiai “juodžkiai”, kaip mus čia vis šaukia? - paklausė vos ne bėgantis paskui vienas iš turistų.

- Juodos spalvos odos žmogus.- burbtelėjo Pranas. - nieko įžeidžiančio. Kaip “Muzungu” Afrikoje. Paskubėkime, jau po pietų. Reikia spėti, kol mano pusbrolis dar neišėjo karvių melžt.