Kaip vaikai Ugandoje muzungas linksmino

Apie Ugandą galėtume pasakoti ir pasakoti. Apie vaikus Ugandoje – dar daugiau: tiek daug ir tokių baltų šypsenų, kaip kad matėme šiaurinėje, rytinėje Ugandoje, mažai kur teko sutikti. Kodėl rytinėje ir šiaurinėje? Ogi todėl, kad būtent ta Ugandos dalis yra mažiausiai turistiška, kas reiškia – vaikai ten patys nuoširdžiausi.

Važiuojam, žiūrim - moja vaikai iš toli. Ir šypsosi šypsosi – balti dantys iš tolo šviečia. Tiesa, vienas kažko nusisukęs... Stabtelim, praveriam mašinos dureles, išsitraukiam fotoaparatus. Tas vienas nusisukęs, nedrąsiai mindžikuoja, kažką slepia rankoje, bet, draugų paskatintas ir už rankos tempiamas, atsisuka ir ištiesia rankoje laikomą laimikį – ogi tikrų tikriausią pastipusią žiurkę! O smagu visiems, krykštauja, juokiasi! Pralinksmino ir mus, muzungas (taip vadina baltuosius Ugandoje). ☺

Arba kita situacija. Važiuojam sau dulkėtais Ugandos keliais (gal labiau - bekelėm:) - duobes bandydami aplenkti, smailų akmenų saugodamiesi, bet, matyt, kokį kartą nenusaugojom – padangą nuleido. Ne bėda – turim atsarginę. Nespėjam sustoti vidury laukų, ogi žiūrim – visa techninės pagalbos kelyje komanda atbėga. Būrelis smagiai nusiteikusių vaikų. Rezultate, kas ratą keitė, kas vaikus fotografavo, o kas taip smagiai pozavo, kad net pamiršo, ko čia susirinko. ☺