Ugandos keliai ir bekelės

Vienas iš vaizdų, kurie iškildavo išgirdus žodį Afrika – tai oranžiniai, moliu grįsti keliai, vinguriuojantys laukais tarp tokių pat oranžinių iš molio drėbtų trobelių. Vaizdinius sekdavo mintis – kaip būtų nerealu prasilėkti jais! Self drive! Ir ta nereali mintis tapo reali. Ugandoje.

Oranžiniai keliukai, atrodę tokia egzotika, tapo oranžine kasdienybe: dardi, riedi, duobes bandydamas aplenkti, aštresnių akmenų saugodamasis, važiuodamas per išdžiuvusių upių vagas, mintyse džiūgaudamas - ačiūdie, sausasis sezonas.

Buvo kelių, kur belikdavo tik melstis: atsarginė padanga ką tik panaudota pagal paskirtį, mobilus ryšys nerodo jokių gyvybės ženklų, saulutė (ne)jaukiai leidžiasi link horizonto, o prieš akis dar laukia tolimas... Hmm... Na, taip - kelias... Kelias toks, kad sunku jį ir keliu pavadinti: mielai apsisuktum atgal, bet supranti, kad antrąkart tų jau pravažiuotų duobių ir griovių gali ir neįveikti.

Buvo ir kita kelių kategorija - žemėlapiuose netgi pažymėti kaip asfaltuoti. Realiai – kažkada buvusio asfalto, oranžinio molio duobių ir nutrupėjusių kelkraščių kratinys. Ir gerokai pavojingi: tik įsibegėji iki 60 km/val, žiūrėk, koja jau ir stabdį iki dugno spaudžia, o rankos vairą suka – smegduobę prieš akis išvydus. Ir kaip kas kelis šimus metrų. Ugandoje važiavimas 100 kilometrų 3 valandas – visiškai realybė.

Tiesa, buvo ir tikrai asfaltu grįstų kelių. Bet apie juos nėra ką daug pasakoti. Na, nebent tai, kad kas keli šimtai metrų skersai jų yra supilti asfalto kalnai (ne kalneliai – o tikrų tikriausi kalnai) – vienintelis patikimas būdas nors kiek pristabdyti vietinius vairuotojus. Nepristabdysi – toli skrisi. ☺