Ne viskas, ką girdi, yra matoma. Arba, begemotų medžioklė Ugandoje

2009 m. lankėmės Pietų Afrikos Respublikoje. Atsitiktinumo dėka buvome atsidūrę nuostabioje vietoje - St. Lucia, kur naktį į miestelį ateina begemotai (https://www.facebook.com/SavarankiskiTuristai/posts/1877821939112244). Dieną jie turškiasi upės deltoje, o naktį išeina parupšnoti žolytės. Apie Deltą, tik kitoje šalyje, ir jos gyventojus bus šis nuotykis.

Tik atvykus į Murchison parką, prie Nilo prieplaukos mus pasitiko begemotų riugsėjimas ir čepsėjimas. Jie turškėsi. Oooo, pamanėme, ar tik ne St.Lucia mus čia kviečia naujiems įspūdžiams ir puikiems kadrams... Tąkart mums taip ir nepavyko akivaizdžiai įsitikinti legendų apie žolytę rupšnojančius naktinius miestelio svečius tikrumu. Jie buvo tolokai, o mes skubėjome.

Bijok savo norų..

Atvykę į kempingą, kuris yra apie 200 m. nuo Nilo, paskubomis surentėme palapinę ir lūžom po ilgos kelionės. Prabudau vidurnaktį, prieš save išvydęs Viliją, prilipusią prie palapinės langelio: “Tu pažiūrėk!!!”-šnabždesiu atsakė ji į mano apsimiegojusį klausiamą žvilgsnį. Nereikėjo raginti. Juolab pro langelį kvietė pasmalsauti ir visai šalia sklindantys šliurpsėjimo ir rupšnojimo garsai... Kažkas panašaus, jei šalia miegamojo lovos pastatytumėt šaldytuvą, o naktį prabustumėte ir išvystumėte pusiau sulindusį sutuoktinį, bebaiginėjantį iš pusbrolio vestuvių parsivežtą torto gabalą. 🙂

Prasispraudęs prie langelio vos už kelių metrų tamsoje išvydau kalną. Šis judėjo. Viena jo dalis - galva - lenkėsi žemyn, tada į viršų, išleisdavo kažkokį gerklinį garsą, lyg į didžiulę gerklę, pilną vandens, įmestum šapelius žolės. Kalnas judėjo nuo vienos vietos, prie kitos, tai nutoldavo nuo palapinės, tai priartėdavo vėl. Kartą, kai jis priartėjo labai arti, pamintijau sau - jei nuspręstų nepastebėti dvigubai už save mažesnės keturvietės palapinės, kas geriau - ar būti suspaustam, ar sužiaumotam? 🙂

Ryte buvome itin kovingi. Nusprendėme, jog šią, paskutinę dieną ir naktį privalome atlikti du svarbius dalykus: persikelti per upę ir nuvažiuoti prie Delta Point - žemėlapyje rastas begemotų koncentracijos taškas.

Ekskursija į Delta buvo gan ilga - lėkėme savo Ratais šokinėdami ir gerokai viršydami nustatytą maksimalų parko teritorijoje 40 km/h greitį. Visokios antilopės, žirafos, šerniukai mums susidomėjimo nekėlė - išdidžiai vadinome juos šungrybiais. Baravykai, aišku, - deltoje mūsų laukiantys begemotai.

Po valandos pasiekėme tą Delta point. Nedaugžodžiaujant, tai buvo... tuščia vieta su stulpeliu “Delta”. Tiesiog. Nei begemotų, nei paukščiukų aplink nebuvo matyti... Iki Nilo kranto dar buvo likęs viso labo gabaliukas offroadu, bet - be takelių pėstiesiems ir su draudimais važiuoti savarankiškai. Baisiai įsižeidę grįžome atgal.

Ir visgi likimas buvo dosnus. Mburu Lake parkas - kitas Ugandoje - mus pasitiko gausiu ežere gyvenančiu begemotų būriu. Gavome progą pro šakas fiksuoti jų riaumojimą lietuje, naktį stebėti juos vaikščiojančius aplink palapines, kas buvo tapę beveik įprasta kasdienybe, tad ir miegoti nebetrukdė...

Mažiau įprasta kasdienybė buvo naktį išlendančios ir aplink palapinę cypdamos lakstančios katės didumo žiurkės (giant rats)... Arba... Bet apie tai nepasakosim - mamos skaito.. 😉