Jei kyli į viršų, nepamiršk (sveikintis) - kažkada teks leistis žemyn... Kibale parke.

Šįkart ne apie karjeros vingius ar “per aspera ad astra”. Šįkart apie Kibale parko apylinkių Ugandoje pažinimo džiaugsmus. Ir sunkumus.

Vienas komfortabiliausių apylinkių apžiūros būdų, kai atvyksti į vietą - dviračiai. Važiuoji greičiau nei eini, bet ne per greitai, kaip su mašina. Sustoji kada nori, startuoji irgi kada nori. Fotografuoji kada nori. Bet kartais neįvertini vietovės kalnuotumo, atstumų, ir tada būna taip, kaip būna...

Pasiėmėme dviratukus - gerokai pagyvenusius, daug mačiusius. Apylinkės nuo pradžių kalvotos, tad pilni entuziazmo lėkėme žemyn beprotiškais greičiais ir galvas nukorę vedėmės į viršų... Tačiau aplink puikūs vaizdai, kaimeliai, pilni klegančių vaikiščių ir galvas nuo darbo pakėlusių suaugusių. Prasilėkėme iki “Top pf the world” - kalniuko, nuo kurio atsiveria padūmavęs vaizdas į tris kraterių ežerus.

Neužteko. Nusprendėme prasivažiuoti dar truputį - tik už 5 km esančiu Kibale parko keliu. Viskas ėjosi puikiai: scienic route, vaizdai iš viršaus - į bananų giraites, į besidriekiančias arbatos plantacijas.

Įsivaizduokit, vietiniai jums sako - važiuokit normaliu asfaltuotu keliu, skersai nacionalinio Kibale parko, ten galima pamatyti šimpanzių, dramblių, paukščių įstabių. Kaip paaiškėjo, tas pats kas sakytų - važiuokit dviračiu valstybiniu asfaltuotu keliu per Labanoro girią - ten gyvena, o gal net ir sutiksit stumbrų, briedžių, gal net vilką! Mhm... Vidury dienos... Aišku, kad nesutiksit.

Bet mes važiavom ir tikėjomės. Pakalnėmis nuskrendam, į kalną dviratį vedamės. Nieko nesutikom, tik kelis babūnus. Geriau jau net ir jų nesutikti.

Nieko nepešę grįžome atgal iš Kibale į kelią, vedantį link mūsų kempingo, ir čia padarėme antrą klaidą: kadangi jau buvome gerokai nusivarę vedžiojantis į kalvas dviračius, pasirinkome kitą, trumpesnį ant žemėlapio kelią. Shortcut.

Greitai paaiškėjo, kad tai, nuo ko nusivarėme nuo kojų buvo tik apšilimas.. Kalvos dar bent dvigubai aukštesnės, dar statesnės! Po 100 m. stačiai į viršų ir dar stačiau žemyn... Stabdžiai (kiek ten jų buvo) cypia, aplink kaimelių vaikai laksto, šokinėja, iš šonų nesibaigiantys sveikinimai “hau-a-jų, muzingu!!!!”,o mes, galvas nuleidę, kažkur... giliai... kaime... Be dvasios ir be entuziazmo.

Tuos 5-6 km. “važiavome” kokias geras dvi valandas!! Lygiu keliu būtume parėję greičiau...

Bet čia jūs matote vaizdus, ir jie tikrai verti to. Šis postas minorine gaida tik tam, kad papasakotume, jog ne viskas kelionėse būna taip sklandu, kaip Kauno zoologijos sode ar kaip matosi nuotraukose. Kartais nusuki ne ten, kartais galvoji, kad kuo greičiau viskas baigtųsi ir grįžtum atgal.

Bet tie vargai užsimiršta arba lieka tuo, kas vadinama - “We did it. Again.”