Uganda: gyvenimas šalia kelio

Važiuodami per Ugandą, Ruandą, sukorėme daugiau nei porą tūkstančių kilometrų. Jei tuos porą tūkstančių paverstume į valandas – būtų kokių 50 valandų kelyje. Kartais – asfaltu nuklotame keliyje, bet dažnu atveju – bekelėje. Ir – paradoksas: tas kelias niekada neprailgdavo! Na, vairuotojui – gal kiek labiau, bet šalia sėdinčiam foto-šturmanui – niekada: tai tiesiog būdavo dar viena puiki kelionės diena.

Toks jausmas, kad būtent čia, kelyje ir šalia jo - verda didžioji jų gyvenimo dalis: vaikai, suaugusieji, vištos, ožkos – vis vaikštinėja kelio pakraščiais, kas skuba – rieda dviračiais, mototroleriais, sunkvežimiais ar autobusais, kai kas – tiesiog laukia. Laukia autobuso, pavėžinčio žmogaus ar tiesiog... kažko laukiančia... Išalkusiems – gausybę vaisių ir dažovių siūlantys turgeliai, rollex ,,restoranai’ (rollex, dar kitai rolled eggs – į čapatį suvyniotas omletas, kepamas ir pardavinėjamas čia pat gatvėje), kai kas tiesiog čia, šalia savo trobelės, kurdavo laužiuką ir ruošdavo maistą šeimynai.

O važiuojant Kidepo regionu, apskritai jausmas – kaip laiko mašina persikėlus 100 metų atgal: molinės trobelės, autentiški drabužiai, kasdienė buitis...

Ech... važiuočiau ir važiuočiau... 🙂