Italija: į Limonę… kavos

Na, kad jau esu prie Gardos ežero, o, žiūrėk, ir visa popietė dar be plano, tai kaipgi čia neaplankius visų taip išliaupsinto Limone miestuko? Kadangi dar nebuvau išgėrusi popietinio espresso, tai šią kelionę taip ir pavadinau: važiuoju į Limonę kavos. Panašiai, kaip iš kokios Jeruzalės į Vilniaus centrą – ir laiko, ir atstumo prasme: 20 min. autobusu iš Riva del Gardos, ir tu jau ten.

Limonės senamiestis laikomas vienu gražiausių Gardos pakrantėje: siauros akmenimis grįstos gatvelės, mažos parduotuvėlės, nuo kalno viršaus atsiverianti panorama, ilga palei ežerą besidriekianti promenada, ir, aišku – citrinos citrinos citrinos. Citrinų likeris, citrininiai saldainiai, citrininiai sausainiai, citrininai namus ženklinantys numeriai. Na ir, turistų turistų turistų... Pilna aikštė, pilnos gatvelės, pilna promenada su didžiulėmis turistų pilnomis kavinėmis, kažko visai netraukiančiomis manęs ten prisėsti...

Limonei apžiūrėti man užteko geros valandos. Ar gražus miestukas? Taip, labai. Ar jaukus? Man jis toks nepasirodė. Teisybę pasakius, turistų buvo tiek daug, kad neradau net kavinukės kavai išgerti - mažos, jaukios, siauroj gatvelėj, kvepiančios kava, o ne picomis. Būna ir taip.