E-Gido Ugandoje nepakanka

Mes mėgstame keliauti savarankiškai - be gidų, kelionių agentūrų. Todėl mes ruošiamės: telefonai prikišti Offline ir Online GPS žemėlapių (beje, geresnės nei Maps.me dar neteko sutikti), prieš kelionę sudarytas maršrutas su geriausiomis nakvynės, valgymo ir apžiūrėjimo taškais, papildoma informacija, kaip patekti arba kur nepatekti. Na, nemėgstame mes tų vietinių gidų, pristojančių su savo "oficialiais pažymėjimais" ir siūlančiais savo paslaugas. Gal ir parodys ką įdomesnio nei pats gali pamatyti, bet laisvė ir privatumas traukia labiau.

Norėjome aplankyti Karamoją - karingą, savo išvaizda ir grožio supratimu išraiškingą Afrikos gentį šiauriniame Ugandos regione. Pusė dienos besikratant keliais ir vieškeliais, akyse keičiasi vaizdai, žmonės, jų apranga, gyvenimo būdas: šalikelėse matyti sijonuoti, skrybėliuoti vyrai, nešini lazdomis- piemenys. Dar toliau išnyra moterys - įvairiaspalviais drabužiais pasidabinusios, veidus ornamentais išsirandavusios (grožio randai). Artėjame prie Nakapelimoru - kaimelio, kuriame planavome išlipti ir tiesiog pasivaikščioti, pafotografuoti. Atvirai kalbant, net nenutuokėme kas mūsų ten laukia ir ar iš viso laukia.

Kaip paaiškėjo vėliau - ir laukia, ir nelaukia. Atvažiavome. Viena gatvė. Iš kairės - jūra afrikietiškų trobelių. Iš dešinės - kažkoks civilizuotesnis pastatas, gal mokykla, gal savivalda kokia. Sustojome. Prieina vienas. Langą nuleidęs pradedu pokalbį, klausiu - kokia čia tvarka, ar galima pasivaikščioti? Kažką marmaliuoja, suprantu tik probėkšmiais pasikartojantį žodį "gidas". Daugiau nieko nesuprantu. Tęsiu pokalbį (jei taip galima pasakyti), tik jau su dailiai susiformavusiu randuotų veidų sąjūdžiu - dauginasi x3 sulig kiekvienu sakiniu. Rezultatu nesu patenkintas, nes taip nieko ir nesuprantu. Tada pasuku galvą - o ten per kitą priekinį langą jau trys randuotos galvos su žvilgančio prakaito lašais padabintais veidais beveik įlindę į automobilį...

Tai buvo tarsi nušvitimas: dabar žinau, ką turime daryti! Ogi nedelsiant apsisukti ir savarankiškai spausti lauk iš kaimelio. 🙂 Taip ir padarėme.

E-gidas čia nepadės, reikės vietinio, jei vis dar norime susipažinti su Karamoja. Nuvykome į netoliese esantį civilizuotą miestelį, pirmą pasitaikiusį viešbutį, šis be problemų mums surado vietinį viską galintį. Galintis atvyko, nurodė grįžti į Nakapelimoru. Grįžome. Vėl ta pati randuota minia, bet mes jau čia savi, su "stogu". Atvestas genties seniūnas susipažįsta, duoda dar vieną gidą. Taip su krūva vaikų ir vietinių gidų geras porą valandų vaikštinėjame po kaimelį, fotografuojame ir ... jaučiamės visai gerai 🙂 Visiems linksma ir nenuobodu.

Taigi, kartais tenka atsisakyti savarankiškumo idant bent kažką pamatytum. Na, žinoma, ir susimokėti po to. Visiems. Tokia ta Afrika.