Namibija. Naktinė fotomedžioklė.

Kada taip apmaudžiai ,,nuplaukia" kišenėje jau turėti lėktuvų bilietai, o naujų viešbučių, gamtos apsupty įsikūrusių kempingų, įspūdingų nacionalinių parkų bei kvapą gniaužiančių žygių po neaprėpiamus kanjonus ir kalnus rezevavimą keičia jau turimų atšaukimas, belieka mėgautis ankstesnių kelionių įspūdžiais ir... planuoti naujas! Pasaulis netruks atsiverti. Tikime ir linkime.

------------------------------------------

Pagalvojau, kad Namibija būtų puiki šalis išgyventi visą šių dienų pasaulio beprotybę ir atokiame kempinge pabūti saviizoliacijoje. Namibija net tik išskirtinio grožio, bet ir rečiausiai (po Mongolijos) gyvenama šalis pasaulyje.

Keliaudamas neaprėpiamomis Namibijos platybėmis ir per dieną pakelėse sutikdamas daugiau laukinų gyvūnų nei žmonių, po savaitės kitos nori nenori šiek tiek sulaukėji. Pradėjus temti, vietoje to, kad eitum klotis palapinėj patalų ir patogiai išsitiestum po ilgo dienos važiavimo žvirkelių atostradomis, pajunti savyje bundantį grobuonies instinktą: viduje ima kirbėti nepaaiškinamas nerimas, pirma įsižiebusi žvaigždė nerimo lygį pakelia iki nepakeliamo: čiumpi fotoaparatą, trikojį, atsargines baterijas ir droži kuo toliau nuo palapinės – į naktinę fotomedžioklę.

Naktinei medžioklei reikia kantrybės: ilgų išlaikymų, pauzių, o ir rezultatas kartais nebūna džiuginantis – tai naktinis vėjas per didelis, tai mėnulis per pilnas, tai pačiam katrybės pritrūkę. Bet kartais pavyksta. Ir tas pavykęs kartas įkvepia tolimesnėm bemiegėm naktim. Užburtas ratas sukasi.

Namibija – fotografų rojus. Nežinau, kur dar virš savęs gali pamatyti tiek žvaigždžių, kuriomis naktį ir pasikloji, ir užsikloji. O ir fotografuoti galimybės puikios: kempingai – dažnu atveju tik mėnulio apšviesti, o sausio mėnesį juose būdavome visiškai vieni, todėl - palieki fotoaparatą ,,dirbti" ir ramiai grįžti į palapinę nusnūsti. O švintant pamatai– įkliuvo kokia žvaigždė ar ne.

Naktys nacionaliniuose parkuose – dar kitokios. Juose viskas civilizuota, daug šviesos, todėl žvaigždžių fotomedžioklę gali pamiršti. Ir nepaisant to, naktys ten ne mažiau įspūdingos: nepakartojamas jausmas sutemus stebėti gyvenimą prie vandens. Lauki valandą, lauki dvi, pradžioje išgirsti sutraškančią šakelę, o netrukus pamatai, kaip lėtai lėtai, troškulio malšinti link vandens suka gyvūnai: pradžioje raganosiai, po to nedrąsiai drambliai – vienas, kitas, galiausiai - visa jų giminė. Kam pasiseka, sulaukia ir plėšrūnų. Belieka sulaikyti kvėpavimą, stebėti ir... stebėtis.