Pompidou centras, Paryžius

Nors Paryžiuje buvome dar vasario mėnesį, kuomet atrodė, kad korona - tik kinų, na, dar galbūt italų problema, netikėtai ten išmoktos kultūros pamokos kaip niekad praverčia dabar.

Kadangi Paryžiuje ne pirmą kartą, nusprendėme, kad metas ,,pasikultūrinti” ir užsukti į kokį muziejų. Nesakau – nelankytą, nes iki tol Paryžiuje buvo nelankytas nė vienas.

Pirmam kartui išsirenkame Pompidou centrą. Centras išsidėstęs per kelis aukštus, kiekvienas po 7.500 kv.m. – kol viską apeini, užtrunki mažiausiai 2 valandas. Jei ne tik apeini, o ir ilgiau užsibūni ties vienu kitu eksponatu – tai ir 3-4 val. prabėga.

Vieni eksponatai verčia stabtelėti, pamačius žymių kūrėjų, tokių kaip Pablo Picasso, kūrinius - pasakius šią pavardę, niekas nedrįs suabejoti čia praleistos popietės menine verte. Kiti gali šokiruoti ar net papiktinti dorus Marijos žemės turistus, treti - nesupratingai gūžtelėti pečiais, suprask - ir aš taip galėčiau. Beje, pastarųjų eksponatų iš tiesų labai daug: po to išėjęs į gatvę ir pamatęs kelkraštyje į karučius suverstus kažkokius gelžgalius, vidury šaligatvio gulintį gerokai nurengtą dviratį ar statybiniais dažais ištepliotą sieną, nejučia tame imi matyti meno kūrinį - visai kaip Pompidou! Na, bet taip būna tik vieną popietę - jau kitą dieną Pompidou kerai išsisklaido, ir visa tai ima atrodyti nervinančia netvarka ir šiukšlynu.

Bet jei pavyktų kerus pratęsti, gal tikrai į daug ką žvelgtume kitomis akimis? Tokiu būdu vaikiškų rankučių nutepliotas sienas galėtume matyti ne kaip būsimo remonto, o kaip Pompidou erdvių vertą kūrinį, tualete tekančio vandens čiurlenimas ne verstų nervingai ieškoti santechniko telefono numerio, o ramintų, na, o garsus puodų skambėjimas virtuvėje ar gracingas laviravimas po kambarius su siurbliu galėtų būti puikus dienos performancas. Viskas gyvenime santykinai. Menas - irgi. 🙂