Indija. Mano kūnas – mano šventovė.

Sakote, kad Indijoje nešvaru?Jei kalbėtume apie aplinką, tai taip, Indijoje baisiai nešvaru. Gražiausios ežerų pakrantės nuklotos šiukšlių kalnais – nei prieisi, nei apeisi, nereta siena paversta atvirais viešaisiais tualetais, karvės ir kiaulės vidury miestų kuičiasi tarp kalno šiukšlių. Šiukšlių dėžė ten yra niekam negirdėtas išradimas – viskas metama čia pat po kojomis. Be abejo, yra ir sutvarkytų, prižiūrėtų vietų, bet, akivaizdu, švaros palaikymas Indijoje - misija ne iš lengvųjų.

Bet jei kalbėtume apie pačius indus, tai jie – švaros fanatikai. Indai turškiasi visada ir visur, kur tik yra vandens: namuose, traukiniuose, traukinių stotyse prie įrengtų vandens kranelių, ežeruose, upėse. Net skurdžiausiuose rajonuose rytais prie vandens kranų driekiasi eilės - visi ginkluoti rakšluosčiais ir dantų šepetukais. Rūbus skalbia tonomis – pasitiesę ant laiptų, po to ant tų pačių, iš pažiūros kiek purvinokų, laiptų juos ir džiovina. Na, taip: mes po tokio skalbimo greičiausiai eitume antrą kartą skalbti.

Nešvarus vanduo? Indai tame problemos nemato: jie ten pat skalbia, ten pat indus plauna, per tą laiką, nepakėlę kaitros, gyvuliai išsimaudo, o tada ir žmonės į vandenį lenda, gausiai kūnus muiluoja, dantis valo, moterys kasas šukuoja ir kvapniais aliejais tepa. O Varanasyje tame pačiame vandenyje ir mirusiųjų kūnus laidoja.

Indai kūnu rūpinasi lyg šventove, gaila, kad ta šventovė baigiasi sulig kiemo tvora.🙂