Agios Pavlos

Kreta šį rudenį buvo išskirtinė. Esame girdėję, kad gerais laikais viešbučiai trumpesniam laikui nei savaitė labai nenoriai rezervuodavo kambarius, dabar gi rezervacijų nereikėjo iš viso – važiuoji, stoji, nakvoji, ryte nusprendi, važiuoji toliau ar dar nakčiai lieki. Kur keliauti toliau, irgi dažnai sugalvoji tik ryte, ledinę frappe begerdamas pakelės kavinukėje. Tas nuostabus laisvės jausmas…

Agios Pavlos – vieta, kuri mūsų kelionėje gimė būtent taip. Sėdėjome, kavą gėrėme, galvojome – kur čia dar palėkus, kad vieta būtų vaizdinga, paplūdimiai gražūs, pageidautina – gultais nenukloti. Na, kaip pasakoje apie auksinę žuvelę - norų daug, ir kas minutę vis daugiau. Sėdėjome į telefonus sulindę, žemėlapius naršydami, kai staiga išgirdau balsą iš viršaus – Agios Pavlos! Pakeliu akis aukštyn - Egidijaus balsas! Lekiam! 😎

Tai buvo nuostabiausias kada nors mūsų matytas paplūdimys. Už didelės stačios kopos, lyg už sienos, iš abiejų pusių įrėmintas išraiškingų formų uolomis ir smaragdo žydrumo jūra. Kadangi uolos savo forma labai priminė Iguaną, net pavadinimą jam sugalvojome – Iguana paplūdimys.

Apsistojome šalia esančiame Kavos Melissa Studio, tad iki paplūdimio nueidavome per kelias minutes pėsčiomis – nereikia būti labai sportiškam, kad nuo stačios smėlio kopos žemyn nusileistum - gali ir ant užpakalio nučiuožti gali. Tačiau grįžti užtrukdavome kiek ilgiau - žingsnis į priekį, pusantro atgal. Vis tas smėlis. Kitu kartu jau buvome gudresni: kelią atgal trumpinome lipdami uolomis - lipti jomis pasirodė kur kas lengviau nei smėliu. Tiesa, greičiau dėl to vis tiek į viešbutį negrįždavome: užkopus atsiveria tokie nuostabūs vaizdai, kad norisi sėdėti, žiūrėti, saulę palydėti. Negana to, tavęs užlipusio paslaugiai laukia vagonėlis, siūlantis atsigaivinti šaltu alumi. Na, ir dar negana - užlipus laukia nepakartojamų formų sluoksniuotos uolos, primenančios suguldytas knygas – gausybė jų, ištisa biblioteka. Bet apie jas kitą kartą.