Heriapolis, Pamukalė, Turkija

Kuo daugiau keliauji, tuo mažiau tikiesi, kad tave kažkas labai benustebins. O kuo mažiau tikiesi, tuo labiau nustebina. Šįkart taip nutiko su Pamukale, Turkijoje. Net jei esate ten kažkada buvę su turu, ir net jei atrodytų, viską ten jau matėte, pasirodo, ji gali maloniai nustebinti: tereikia atvykti savarankiškai - automobiliu arba autobusu, su nakvyne, na, ir gera kompanija.

Mes atvažiavome dieną, įsikūrėme viename iš viešbutukų terasų papėdėje esančiame Pamukalės miestelyje, o popiet, karščiui atlėgus (buvome liepos mėnesį) ir turistiniams autobusams išjudėjus atgal, išjudėjome ir mes - pasivaikščioti po patį objektą: baltas travertino terasas ir ne mažesnį įspūdį nei terasos palikusį romėnų Heriapolio miestą. Apie terasas papasakosiu kitą kartą, šį kartą kiek daugiau apie Heriapolį.

Tai vienas įspūdingiausių mano matytų romėnų miestų. Įsikūręs terasų viršūnėje, romėnų kurortinis miestas, kuriame gyveno ne tik heriapoliečiai, bet ir iš visos imperijos atvykdavę romėnai - kas jėgas atgauti, kas tiesiog komfortiškai pasenti.

Čia pat yra ir puikiai išsilaikęs Nekropolis - mirusiųjų miestas, kuriame palaidotas Šv. Pilypas – vienas iš 12 Jėzaus Kristaus apaštalų.

Koks gi romėnų miestas būtų be didžiulio amfiteatro, kadaise talpinusių beveik 12 tūkstančių žiūrovų. Nepaisant to, kad Heriapoliui jau daugiau nei 2 tūkstančiai metų, ir šiandien galite žengti pro įspūdingai išsilaikiusius miesto vartus ir prasieiti link miesto vedančia plačia akmenimis grįsta alėja. Yra ir kiti vartai, pro kuriuos geriau nežengti - Pragaro (Plutono) vartai, vedantys, kaip buvo manoma, į patį pragarą: pro vartus, vedančius į olą, tais laikais veržėsi karštas terminis garas susimaišęs su nuodingomis požeminėmis dujomis, tad bet kas, įkėlęs ten koją, nebeišeidavo.

Mūsų atveju ir pati gamta pasistengė, kad Heriapolio greit nepamirštume. Aplink miestą sukiojosi juodi lietaus debesys, tolumoje vis dudendavo griaustinis, tad eidami nuolat viena akimi stebėjome, kur slėpsimės nuo liūties. Liūties taip ir nebuvo, užtat sėdėdami amfiteatre galėjome stebėti tolumoje vykstantį įpūdingą gamtos šou - iš visų pusių krentančius lietaus stulpus ir vakarėjančią saulę virš mūsų galvų, po truputį pilkus miesto griuvėsius dažančia auksine spalva.