Stambulas

Stambule buvome gegužės pradžioje, tad tikėjomės daug saulės, šilumos - beveik vasaros. Deja, šiemet pavasaris buvo ilgas ir šaltas ne tik Lietuvoje: į lagaminus sukrauti šortai ir suknelės ten ir liko gulėti, kur kas labiau pravertė ,,dėl visa ko” įsimesti džinsai, megztiniai ir striukės. Be to, į Stambulą atvykome ką tik pasibaigus Ramadanui - manėme, pasisekė, bet, pasirodo, savaitę po Ramadano musulmonai švenčia - dauguma uždaro savo kavines, parduotuves, pakabina raktus ir išlekia su šeimomis po plačiąją šalį pakeliauti, pasižmonėti. Rezultate, pirmą dieną Stambulas mums pasirodė keistokas: pilkos mečetės pilkokame dangaus fone, gatvių spalvingomis irgi nepavadinsi - spalvingos vitrinos uždangstytos, turgūs uždaryti.

Kaip tik Stambulas nevadinamas: miestu, kuriame susitinka Europa ir Azija, nemirtingu dviejų civilizacijų lopšiu, kryžkele tarp Rytų ir Vakarų. Negali nesutikti: įspūdingos mečetės, sultonų rūmai, šurmuliuojančios gatvės, krantinėje meškeres užmetę žvejai, puikus maistas. Jau nekalbu apie istorinius miesto klodus - kad tik laiko ir noro būtų juos kapstyti. Mes net savo mylimiausią rajoną spėjome atrasti - Cihangir: arčiausiai Europos savo dvasia meniškas rajonėlis su ramiomis gatvelėmis ir jaukiomis kavinėmis.

Ir nepaisant to… Stambulas mums nepaliko neišdildomo wow įspūdžio. Galbūt, jis yra puikus miestas pirmai pažinčiai su Azija, bet jame mes tikrai jautėmės kaip kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų: kaip Azijai - per mažai ryškių spalvų, per mažai maloniai nosį kutenančių kvapų ir per mažai chaoso gatvėse, bet - viso to per daug kaip Europai.