Kapadokija: Rausvasis, Raudonasis slėniai

Kapadokija - nepakartojamo grožio regionas Turkijoje. Ir nors pirma asociacija, kuri daugeliui šauna į galvą - oro balionai, Kapadokija yra kur kas daugiau nei tai: nereali gamta, nesibaigiantys vaikščiojimo takai ir aikčioti verčiantys vaizdai.

Kiek netikėtai Kapadokija gegužės mėnesį mus pasitiko apniukusi ir su ką tik pasibaigusiu lietumi. Būdami Stambule net skrydžių datas keitėme, bandydami prasilenkti su vos ne šlapdriba žadančiomis orų prognozėmis - panašu, pavyko. Išlipus iš autobuso Goreme, po kojomis telkšančios purvo balos buvo akivaizdus įrodymas, kad stengėmės ne be reikalo.

Rausvasis (Pink Valley), Raudonasis (Red Valley) - buvo mūsų pirmosios dienos pasivaikščiojimo maršrutas. Pėstute nuo viešbučio, pradžioje su įtarumu dairantis labiau į dangų, negu į uolas. Einant uolų daugėjo, vaizdai gražėjo, o ir saulė ėmė žvalgytis pro debesis.

Raudonojo slėnio kanjono vaizdai atėmė žadą: taip, žinojau, kad čia gražu, mačiau nuotraukas, girdėjau kitų pasakojimus, bet kad taip gražu… Kanjono spalvos - nuo žalių iki rausvų, nepastebimai pereinančių į ryškiai raudonas, geltonas ir įvairias jų variacijas.

Toliau kelias vinguriavo tai žemyn, tai aukštyn, tai virsdamas plačiu, keturračiams tinkamu keliu, tai metro siaurumo takeliu, einančiu tarpekliais. Ir visur aplink - uolos, kai kurios net aiškius žmonių pavidalus įgavusios: žiūrėk, tai žmogaus figūra, tai veido profilis - taip ir nesupratau, čia gamtos darbas, ar tik mano fantazija.🙂