Grand Bazaar, gatvės maistas ir šunų rojus Stambule

Jei būtų mano valia, Grand Bazaar išbraukčiau iš lankytinų vietų Stambule sąrašo: kilometrus besitęsiantys prekystaliai su tomis pačiomis prekėmis - nuo įtarinos kokybės prieskonių krūvų iki saldainių kalnų, nuo odos gaminių iki kilimų, drabužių ir aukso dirbinių. Jei ieškote Azijos turgums būdingo autentiškumo - kvapų, spalvų, garsų - ten to nerasite, jei lauktuvių - paėję vieną kitą šimtą metrų į šalį rasite dukart pigiau. Tad daug įspūdžių iš turgaus neparsivežėme. Žymiai daugiau įspūdžių radome Stambulo gatvėse.

Kad ir maistas: nostalgija kvepiantys kepti kaštonai ir kukurūzų burbuolės, šviežiai spaustos granatų ir apelsinų sultys, kebabai, kurių paragavus išgaruoja bet koks atsivežtinis skeptiškumas jų atžvilgiu. Krantinėje grilinama čia pat pagauta žuvis, maišoma su daržovėmis ir tuoj pat vyniojama į lavašą. Skanu! Geras maistas - neatsiejama Stambulo dalis. Bet jei maisto daug… Labai daug… Ne - labai labai daug...

Atrodo, kad kiekvieno Stambulo gyventojo garbės reikalas - padėti šalia namo po dubenį pilną gyvūnų maisto. Maistas - be pertaukos, kasdien, kiaurus metus. Gerai, jei esi katinas ir sugebi maistu mėgautis saikingai. Bet jei esi šuo.. Rezultatas - veršio dydžio šunys gulintys vidury šaligatvio, teisybę pasakius, net gaila į juos žiūrėti. Nesu gyvenime mačiusi tokio dydžio šunų, bet nesu mačiusi ir taip gyvūnus globojančių žmonių - ištaigingi kartoniniai ir mediniai namai katinams irgi ant kiekvieno kampo: vienbučiai, dvibučiai ir net daugiabučiai. Kiekvienas meilę išreiškia savaip.:)