Stambulo mečetės

Stambulas, buvusi Osmanų imperijos sostinė, šiandien gali didžiuotis ne tik didinga istorija, bet ir daugiau nei trimis tūkstančiais istorinius laikus menančių mečečių. Bene žymiausios jų - Mėlynoji, Suleimano, Sofijos. Pastaroji iš tiesų yra 6 a. pastatyta Bizantijos imperijos katedra, vėliau, imperijai subyrėjus, aplipdyta minaretais ir paversta mečete. Šiandien tai - mečetė-muziejus su įspūdingais skliautais, freskomis ir mozaikomis.

Pavasarį Mėlynąja mečete pavyko pasigrožėti tik iš išorės: nors galima užeiti į vidų, tačiau dėl vykstančios vidaus rekonstrukcijos didžioji dalis patalpų buvo uždangstyta kartonais ir statybininkų pastoliais. Ir net jei nebūtų uždangstyta, kaži, ar būčiau daug pamačiusi - moterims skirtos mažos ir tamsios patalpos mečetės pakraščiuose, gi po didžiuoju mečetės skliautu melstis leidžiama tik vyrams. Ne taip seniai nemaža dalis mečečių buvo apskritai moterims uždarytos, bet laikai keičiasi, ir, pvz, Azijos dalyje naujai duris atvėrusi moters suprojektuota mečetė suteikia vienodai ištaigingas erdves tiek moterims, tiek vyrams.

Ir nors mečetės iš tiesų įspūdingos, labiausiai mane žavi ne jų išorinis, ir net ne vidinis grožis, o… jų balsas. Kuomet iš visų aplink esančių mečečių ima sklisti maldai kviečiantys muedzinų balsai, kūnu net šiurpuliukai nubėga. Turbūt, tam balsui mažai abejingų lieka: jei ne žavėjimąsi, tai bent pyktį sukelia - ypač tas, dar tamsoje prieš aušrą girdimas ir sapnus vaikantis. 🙂

Mieste mečečių tiek daug, kad po apsilankymo keliose jau imi eksperto žvilgsniu vertinti išorę ir bandyti nuspręsti, eiti į vidų ar užteks išore pasigrožėti - pabosta batus nusiavinėti.🙂