Austrijos Alpės, Zell am See

Atostogaudama Austrijoje Zell em See, keltuvais naudojausi kaip eiliniu nemokamu visuomeniniu transportu - reikia nereikia. Užkylu iki vienos kalnų viršūnės, pėsčiomis nusileidžiu žemyn iki kitos, pakylu iki trečios ir t.t. ir pan. Patogumas ir laisvės jausmas, kurią suteikia jau anksčiau minėta turisto vasaros kortelė - neįkainojamas, jau nekalbu apie tai, kad pats kėlimasis į kalnus - irgi atrakcija, kuria mėgavausi kasdien ir ne po vieną kartą.

Taigi, jau kartą pabuvojusi aukščiausioje Kitzsteinhorn viršūnėje, leidau sau pasikelti į ją dar kartą - gražių vaizdų juk nebūna per daug. Kaip ir galima buvo tikėtis apniukusiu oru, šįkart pataikiau ne į saulės nušviestus baltus ledynus, o į pieno baltumo debesis, pro kuriuos nesimatė ne tik kad kalnų, bet apskritai nieko, tad teko leistis iš debesų pasaulio žemyn.

Keli šimtai metrų, ir patenki į akmenuotųjų kalnų pasaulį. Lengvas kelių kilometrų haikas po Nepalą primenantį kraštovaizdį: besisklaidančiuose debesyse paskendusios uolos su menka augmenija ir bekarstančių jomis kalnų ožių gausa, vėjo nuaštrintos akmenų skulptūros bei tolumoje boluojantys ledo ežerėliai. Pastarieji mane stebino labiausiai - tegu ir labiau rusvi nei balti, bet sniegas vasarą!

Nusileidusi dar kelis šimtus metrų žemyn, patenku į Škotiją: žali kalnai ir nuo kalnų šniokščiantys kriokliai.

Apsukusi ratuką kalnų keliukais, leidžiuosi žemyn - ir aš vėl Austrijos žaliuose miškuose.

Skamba, kaip fantastikos žaidimas - kiekviename lygyje po atskirą pasaulį? Taip ir yra. 😊